Kodėl tu iki šiol nesupratai, kad tai - ADHD? SASI - testas moterims +DOWNLOAD
Per daug jautri. Isterikė. Per daug emocionali. Šitaip šimtmečius buvo vadinamos moterys, kurių vidiniai sunkumai nesutapo su tuo, ką medicina laikė „tikru“ ADHD.
Nes ir kitiems nelabai buvo aišku apie ką yra moterų ADHD.
Per daug emocionali? Depresija? Nerimauja vis? Jai vėl PMS? Amžinai nieko nebaigia ir gali visus pinigus išleisti per vieną dieną. Menova, išplaukusi, daug svajoja ir nieko nepadaro. Pogimdyvinė depresija ir nevaldomos emocijos?
Daug minčių, daug jausmų…
Ši tema iš tikro nauja
Max 30 metų (jei kalbame apie tik ADHD, bet koks tik šimtmetis jei kalbėsime apie per daug isteriškas ir jautrias moteris), nes prieš tai apie ADHD vyravo labiau vyriškos patirtys ir moterys tame savęs nerado.
Taigi ko mes nepastebime?
Trumpa istorija apie moterį ir jos kolegę, kurios yra skaitomos moterų ADHD krikštamotėmis, kurios užsispyrusiai ginčijosi, kad moterims ADHD pasireiškia kitaip nei vyrams. kad tai tas pats ADHD ir ne TIK depresija.
Dr. Kathleen Nadeau kartu su Dr. Patricia Quinn paskyrė savo profesinį kelią kovai už moteris, turinčias ADHD.
Nuo pradžių ADHD buvo laikomas berniukų sutrikimu. Diagnozės “vadovėliai” aprašė nerimstančius mokyklos klasėje, išdykaujančius, triukšmaujančius berniukus, kurie nuolat patekdavo pas direktorių. Tuo metu mergaitės buvo ignoruojamos – tyliai pasinėrusios į svajones, kovojančios su netvarka ir kasdieniu užduočių chaosu, slepiančios savo sunkumus po perfekcionizmo kauke.
Apie suaugusias moteris išvis nekalbėta.
Jos paprasčiausiai iškrito iš matymo lauko.
Matydama dėsningumus Dr. Kathleen Nadeau iškėlė klausimą, kurio medicinos sistema nenorėjo girdėti: „Ko mes nepastebime? Ar ADHD tikrai tik berniukų sutrikimas?“
Kai Dr. Kathleen Nadeau kartu su Dr. Patricia Quinn pradėjo garsiai kelti klausimą apie moteris su ADHD, jos sulaukė ne palaikymo, o paniekos. Jas vadino „apsimetėlėmis“, kaltino isteriškomis prielaidomis ir perdėtu temos sureikšminimu.
Moterys visada buvo per daug jautrios ir isteriškos.
Ar ne?
„Moteriška isterija“ kadaise buvo viena dažniausių medicininių diagnozių moterims. Jai priskirdavo ištisą spektrą simptomų – nuo nerimo, dusulio, alpimo, nervingumo iki nemigos, dirglumo, apetito ar lytinio potraukio svyravimų, impulsyvaus elgesio ir net „polinkio kelti rūpesčių kitiems“. Šiandien tai nebelaikoma medicininiu sutrikimu, tačiau diagnozė ir jos „nepadorus gydymas“ šimtmečiais buvo įprasta praktika Vakarų Europoje.
Vis dėlto žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kyla klausimas: ar tai, kas anuomet buvo vadinama „isterija“, galėjo būti ne kas kita, kaip nediagnozuotos neuroįvairovės – tarp jų ir ADHD – moterų kasdienybės išraiška?
Daugelis tų aprašytų „simptomų“ stulbinamai sutampa su tuo, ką šiandien atpažįstame kaip dėmesio, emocijų reguliacijos ir savitvardos sunkumus. Kitaip tariant, istorija byloja ne apie „isteriškas“ moteris, o apie moteris, kurias sistema nesuprato ir paliko be tikros pagalbos.
Bet grįžtam prie SASI ir užsispyrimo
Užuot nutilusios, jos užsispyrusiai į kritiką atsakė darbais: rašė knygas, steigė klinikas, vykdė tyrimus, kuriuos kiti ignoravo. Ir svarbiausia – jos grąžino į šį pasakojimą moteris ir mergaites, kurios iki tol buvo visiškai ištrintos iš ADHD istorijos.
Rezultatai šiurpina: nediagnozuota ADHD moterims dažnai baigiasi slegiančiais padariniais – sunkia depresija, nerimu, gėda, hospitalizacijomis, netgi savižudybėmis.
Ir vis dėlto DSM diagnostiniai kriterijai iki šiol nesikeičia. Jie tebėra paremti hiperaktyvių berniukų pavyzdžiu, todėl dėmesio stoka ar vidiniai simptomai, būdingi moterims, lieka nematomi.
Tai – ne vien mokslinių tyrimų spraga. Tai – žmogaus teisių klausimas.
Kasmet tūkstančiai moterų yra nepastebimos, klaidingai diagnozuojamos arba joms pasakoma, kad jų kančia tėra „nerimas“ ar „hormonai“. Kasmet prarandame gyvybes, nes sistema jų neatpažįsta.
Dr. Nadeau darbas – tai raginimas veikti. Mes nebegalime remtis diagnostikos įrankiais, kurie ištrina pusę žmonijos. Reikia vertinimo metodų, atspindinčių moterų tikrovę – simptomus, kuriuos lemia hormonų kaita, socialiniai lūkesčiai ir gėdos našta.
Reikia klausytis moterų ir tikėti jų pasakojimais, kai jos sako: „Tai - mano ADHD.“
Daugelis moterų ADHD simptomus patiria kitaip. Dėl gan ryškių skirtumų moterys gali būti specialistų nepastebėtos arba joms gali būti nustatyta klaidinga diagnozė, nes jų simptomai gali mažiau atitikti tradicinius ADHD požymius, o labiau atitikti tokias būkles kaip depresija ar nerimas.
Tad štai SASI (Women's AD/HD Self-Assessment Symptom Inventory) klausimynas LIETUVIŠKAI.
Kad galėtume labiau save suprasti ir detaliau pasižymėti vaikystės ir vėlesnes patirtis prieš einant pas specialistą diagnozės. Dalinkitės, naudokite, kad būtų dar aiškiau.
