Nes maskavimasis yra išgyvenimo režimas
ir jis užsitęsė... Nemanai?
Kai gyveni su ADHD, ilgainiui pastebi, kad daug kasdienės energijos išeikvoji ne tiek atliekant pačias užduotis, kiek stengiantis prisitaikyti.
Bandai atrodyti „kaip visi“, slepi simptomus, stengiesi atitikti nerašytus lūkesčius, nuolat save stebi ir tai tampa tylia, bet nuolatine našta.
Šis nematomas darbas kartais nejuokais sekina – mažėja ne tik produktyvumas, bet ir mažiau vietos lieka kasdieniniam džiaugsmui.
Iš tikro..
Maskavimasis nėra tavo ar mano kaltė.
To reikėjo išmokti, kad galėtume išgyventi.
Pritapti.
Šis prisitaikymo įgūdis dažnai prasideda dar vaikystėje, kai siekdami būti priimti, išmokstame slopinti savo spontaniškumą, nenuoseklią kalbą, šaudančias ir tada dar ...neadekvačias emocijas.
Mokėmės tildyti natūralias išraiškas ir vis labiau derinomės prie aplinkos, net jei tai nelabai derėjo su mūsų įsitikinimais ar pagalvojimais.
Laikui bėgant, toks non-stop savęs koregavimas tampa įprastu elgesio modeliu, o kartu ir priežastimi, kodėl prarandame ryšį su savo poreikiais, ribomis, emocijomis. Net sunku darosi įsvardinti ir svajones.
Nes iš tiesų norisi vieno – pailsėti nuo performanso ir savikontrolės…
Vat čia labai gaila...
...nes maskavimasis nepasireiškia tik profesinaliai.
ADHD žmonės slepia tikrąsias emocijas ir artimesniuose santykiuose, nes bijo, kad jų nesupras, kritikuos ar atstums. Jie mokosi būti „patogiais“, kad tik juos pasirinktų, priimtų ir mylėtų. Nes norėjo, kad priimtų mama, tėtis, klasė...
Kai nuolat tenka vaidinti, darosi vis sunkiau atsipalaiduoti net artimiausioje aplinkoje. Ryšiui trūksta gilumo ir tikrumo.
Pasigenda žmogus ryšio ir su pačiu savimi.
Ir daug vėliau paaugus bandome save taisyti, optimizuoti, koreguoti…
Spręsti..
Galvojame, kad dar kažką išmokus ar patobulinus – pagaliau bus lengviau.
Bet, o jei…
Reikia ne dar vieno plano, o tiesiog leidimo būti tuo, kuo esi?
Nes maskavimasis yra išgyvenimo režimas ir gal jau laikas ieškoti kitų būdų gyventi?
Ne taisyti savęs, o prisiminti...
... kur tas žmogus, kuris užsidegdavo, nes idėja per daug drąsi?
... kur tas, kuris svajojo garsiai, net jei kiti nieko apie tai nesuprato?
... kur tas, kuris nemokėjo „po truputį“ – visada visa širdimi arba niekaip?
...kur tas, kuris išvažiuodavo nežinodamas, kur nakvos – ir jausdavo laisvę?
...kur tas, kuris nemokėjo nuslėpti jausmų, smarkiai mylėjo – ir tuo buvo gyvas?
... kur tas, kuris nerašė tobulai, bet rašė iš širdies?
... kur tas, kuris užduodavo keistus klausimus?
Galbūt verta nebesistengti „atitikti“, o pasitikėti, kad tavo tikrasis aš – vis dar čia. Ir jis laukia, kada vėl savimi patikėsi.