Mano 41-asis: kaip šiemet ieškojau vietos savo emocijoms
Apie metus, kai labiausiai pavargau… ir labiausiai save supratau.
Nesižaviu aš gimtadieniais. Bet šis – 41-as – man atnešė ne tortą, o tylų suvokimą: kad didžiausi pokyčiai vyksta ne tada, kai pildosi sąrašai, o kai pagaliau pradėjau girdėti save šešėliuose.
Ten apie mane nieko žavingo.
Tiesa, kad po diagnozės gimtadieniai tampa kitokie. Viena dalis manęs vis dar tyliai liūdi dėl dalykų, kurių nepavyko pasiekti (vėl), nors labai norėjau.
Atrodo vėl „nepadariau tiek“, kiek galėjau ar turėjau. Bet tuo pačiu suprantu, kad svarbiausi pokyčiai vyksta, kai niekas nemato..
Lėtai.
Šiemet man ypač svarbus vienas dalykas –saugumas. Jo pradėjau siekti sąmoningai. Ir šis vidinis murkdymasis labai stipriai atsispindi trijuose atradimuose, kuriuos išsinešu iš pastarųjų metų.
Nuovargio šaknys
Jau kuris laikas (gal koks niolika metų) bandau suprasti, kas mane taip sekina. Taip, mano smegenys tikrai greitai prisisotina visko, kas yra aplinkoje ir aš tikrai greičiau pavargstu nei kiti ir pagaliau… pradėjau priimti tai kaip normą..
Kažkada gailėjau savęs
O juk … iš tikro dabar gyvenu gyvenimą, apie kurį tik svajojau.
Prieš penkerius metus aš LABAI norėjau visko, ką dabar turiu.
Kitas reikšmingas pokytis: mano nublankęs PMDD, kuris anksčiau mane tiesiog išmušdavo iš vėžiųs.
Jis budavo toks staigus ir intensyvus.
Prarasdavau energiją, turėdavau atidėti planus, įsipareigojimus, net gyvenimą. Dabar gyvendama pagal savo ciklą, leidžiu sau ilsėtis nuosekliau, ir po truputį grįžtu į kūrybinį ritmą. Atrodo po truputį susigrąžinu save, nors gal tik atrandu save NAUJĄ.
Perstimuliuotas kūnas ir protas
Mano nuovargis nėra vien fizinis.
Žinote, kas tikrai labai vargina? Stengtis iš visų jėgų nejausti. Pykčio, nusivylimo, erzelio…
Būt stipriai ir susivaldžiusiai. Mokanti nuryti emocijas.
Kas iš to? Mintys įsitempusios, kūnas nuolat pasiruošęs „reaguoti“, budrauti, nes jis atlieka STIPRIOS vaidmenį.
Per šiuos metus pradėjau sąmoningai save vesti į erdves, kuriose galiu jausti. Lyg vesčiau save plaukti į ežero vidurį, nepaisant baimių, kad kažkas ten giliai gali mane „traukti“. Bijojau jausdama paskęsti ir nebegrįžti.
Pradėjau praktikuoti intuityvų judesį, šokį. Ir tai man padėjo – pradėjau jausti, kaip kūnas pats kažkur juda ir juo kažkas teka.
Hmmm..kažkas naujo…
Leisti sau verkti, kvėpuoti, matyti vaizdinius, prisiminti. Lėtai, bet jaučiau – auga pasitikėjimas, kad kad ir kas nutiktų – susitvarkysiu. Nepaskęstu. Dabar jau žinau: jei drąsiai einu jausti, po visko visada ateina palengvėjimas.
Kas dar?
Tas… noras skirtis ir atsitraukti
Noras nutraukti santykius ir atsiriboti nuo visko – tai nėra apie santykius. Tai yra signalas, kad esu perpildyta. Perstimuliuota ir teks nervų sistemą reabilituoti.
Noras skirtis yra dažnai simptomas, kad asmuo gyvena nuolatos jį stimuliuojančioje aplinkoje ir nėra galimybės atsigauti, bei ilsėtis.
Kai nėra kaip, žmonės skiriasi.
Skyriausi ir aš.
Kadangi, bet kuriam spektrui santykiai prilygsta darbui (apie tai daugiau kalbėjau instagrame ), man teko iš esmės įsivertinti santykius kaip SPEKTRO ŽMOGUI, nenuvertinant nei spektriškų poreikių ir nei ribų, nei to, kas daro mano spektrišką gyvenimą gyvą.
Kuo geriau supranti save, tuo lengviau kitam žmogui tave pažinti ir priimti. Mano antroji pusė būdamas spektre anksčiau nei aš supratao, kad mano noras atsitraukti kyla būtent po intensyvesnių gyvenimo etapų, kai neduodu sau ilsėtis ir didvyriškai viską darau pati. Ir ši jo kantrybė padėjo man pamatyti, kad iš tiesų man tereikėdavo būti išgirstai, (pa)ilsėti, išsikalbėti arba tyloje su no people time.
Šiemet išmokau viena: kad svarbiausi dalykai nevyksta garsiai. Jie rutuliuojasi tyliai, kartais net mums išlieka nematomi.