Intymumas kaip sensorinė žaidimų aikštelė: čia ne ieškoma kulminacijos, o išjaučiama
Tai vieta, kur aš ateinu ne tam, kad būčiau kažkuo, o tam, kad būčiau savimi. Kur intymumas tampa ne tik ryšiu su kitu, bet visų pirma – susitikimu su savo pačios kūnu, pojūčiais ir vidiniu pasauliu.
Daugybė neuroskirtingų žmonių po diagnozės patiria ne tik intymumo atgimimą, bet pradeda vis labiau įsiklausyti, ką kalba PATS kūnas.
Tarsi pirmą kartą atsimerkia ir pamato, kiek daug klaidingų įsistikinimų susiformavo per tylų prisitaikymą, ignoruojant kūno signalus bei nuolatinį sensorinį perdegimą.
Jie atranda, kad jų kūnas visada kalbėjo – tik ilgą laiką niekas neišmokė jo klausytis.
Žmonės, kurie ilgą laiką laikė save aseksualiais, hiperseksualiais ar nejautriais santykiams, iš tiesų tiesiog gyveno nuolatinėje nervų sistemos įtampoje.
Ir NORMALU, kad ši įtampa neleido jausmams kurstytis – kūniškai, emociškai ar net žvilgsniu.
suprasti galima ir be žodžių…
Po diagnozės, žmonės ima vis labiau pasitikėti neverbaliniu ryšiu. Intymumas tampa ne tiek apie žodžius ar veiksmus, kiek apie pojūčius. Apie tai, ką sako kūnas (tavo ir mano, ir tavo šalia mano ir atvirkščiai). Apie gebėjimą jausti save santykyje ir būti dėmesingesniam kitam – ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad tiesiog jauti.
Tik pažinus savo jautrumą, tik sužinojus, kas iš tikrųjų veikia ar išbalansuoja, galima kurti visai kitokią artumo formą – tokią, kurioje svarbu ne atlikti ir pasiekti, o išbūti, pajusti, susitikti su kitu žmogumi be spaudimo ar vaidybos.
Ryšys čia nebe pareiga, o dialogas tarp dviejų nervų sistemų – lėtas, jautrus ir begalo tikras.
Tad seksualumas nėra tik fizinis artumas ar malonumo siekis. Tai daug daugiau nei VEIKSMAS – tai santykis su savimi, savo kūnu, pojūčiais, troškimais. Tačiau ne visų žmonių kūnai jaučia vienodai.
Kai sensorinė sistema veikia kiek kitaip, intymumas tampa dar jautresne ir dar subtilesne patirtimi. Vienos moterys gali jausti kiekvieną prisilietimą per stipriai, kitos – vos jį pastebėti. Vienoms kūnas reaguoja į garsus, šviesas ar tekstūros prisilietimą taip stipriai, kad malonumas pasitraukia ir lieka tik įtampa. Kitoms – intensyvesni pojūčiai kaip tik padeda susitelkti, pajausti save, grįžti į kūną ir pas savo partnerį.
Kai kalbame apie seksualumą per sensorinę prizmę, kalbame ne apie vieną aiškų modelį ar taisyklę. Kalbame apie vidinį pasaulį, kuris kiekvienam žmogui unikalus – ir labai dažnai ne visada atpažintas net pačios moters.
Kūnas siunčia signalus – per odą, kvapus, garsus, vaizdus – o nervų sistema juos interpretuoja savaip. Ir kartais ši interpretacija labai skiriasi nuo to, ką tikisi ar patiria partneris.
Prisilietimas – tai vienas pirmųjų intymumo patirčių. Tačiau kai kurioms moterims net ir švelnus glostymas gali sukelti fizinį diskomfortą. Ne todėl, kad jos nenori artumo, o todėl, kad jų kūnas reaguoja/interpreatuoja jautriau nei įprasta.
Kartais noras atsitraukti kyla ne iš atšalimo, o iš bandymo apsisaugoti nuo per stipraus stimulo. Kita vertus, yra moterų, kurioms reikia gilesnio, spaudžiančio, tvirtesnio prisilietimo, nes tik tada kūnas atsipalaiduoja ir leidžia jausti ryšį.
Labai svarbu suvokti, kad čia nėra taisyklių – nėra „teisingo“ ar „neteisingo“ lytėjimo. Yra tik tai, kas veikia konkrečiai nervų sistemai, konkrečiame kūne, konkrečioje dienoje.
Vizualinė aplinka taip pat daro stiprią įtaką. Moteriai, kuri jautri regai, gali būti sunku susikaupti, jei kambaryje daug daiktų, jei šviesa per ryški, jei kažkas mirksi ar blaško.
Gali jausti lyg jos nervų sistema yra užtvindyta vaizdais, kol kūnas dar nespėjo įeiti į artumą, protas apdoroja aplinkos informaciją...
Tokiose situacijose svarbu žinoti, kad tai nėra „persigalvojau“ ar „nuovargis nuo partnerio“. Tai – bandymas susidraugauti su savimi, susikurti erdvę, kurioje galima atsiverti. Kartais tą erdvę sukuria vos keli žvakės šviesos spinduliai, užuolaidos, uždarytos durys, švari paklodė. Kartais – užmerktos akys.
Garsai taip pat gali tapti trukdžiu arba jungtimi. Kai kurios moterys jaučia stiprią įtampą nuo netikėto triukšmo, nuo per garsios muzikos ar net nuo partnerio kvėpavimo, jei jis skamba per stipriai. Kitos – kaip tik nurimsta klausydamos ritmiškų garsų ar šnabždesių. Tačiau viena bendra taisyklė čia vis dėlto egzistuoja – intymumo metu žmogui reikia jaustis saugiai. Tai reiškia, kad niekas neturi šokiruoti, gąsdinti, netikėtai užklupti. Nervų sistema, kuri jau ir taip dirba aukštesniu režimu, negali atsipalaiduoti, jei kūnas nuolat pasiruošęs gintis nuo garsų, kvapų ar prisilietimų.
Būna dienų, kai kūnas labai trokšta artumo, bet smegenys neleidžia priimti jokio stimulo – nei prisilietimo, nei žodžių.
Būna ir priešingai – kai norisi būti šalia, bet odai viskas atrodo per šiurkštu, per šlapia, per lipnu. Tam tikros medžiagos, tekstūros, temperatūros skirtumai gali tapti slenksčiu, kurio kūnas nenori peržengti. Tokiais momentais svarbiausia – nesižeminti, nekaltinti savęs, o pasitikėti tuo, ką sako pojūčiai. Jie neklysta. Jie tiesiog kalba ne visiems suprantama kalba.
Kūnas su sensorine įvairove neturi būti kliūtis intymumui. Priešingai – tai gali būti nuostabus kelias į gilesnį ryšį su savimi ir kitu žmogumi. Svarbiausia – pažinti save, kalbėtis, tartis, nebijoti sustoti ar keisti planų, kai pojūčiai keičia kryptį. Intymumas nebūtinai turi būti greitas ar garsus. Kartais jis tylus, lėtas, kupinas kvėpavimo, pauzių, akimirkų be jokių veiksmų. Ir tai – visiškai pilnavertė, autentiška seksualinė patirtis.
Kai kūnas jaučia kitaip, kai pasaulis atrodo per ryškus, per garsus ar per daug reikalaujantis – seksualumas gali tapti vieta, kurioje grįžtama į save.