Ar tau tikrai patinka tavo spektro vaikas, o tave patį vaikystėje ar mėgo?

Kai supranti, kad nebuvai matomas: ADHD diagnozė, vaikystės skauduliai ir tylus gedulas

Yra viena tema, kuri retai garsiai įvardijama: kai tėvams nepatinka jų vaikas. Ypač jei tas vaikas – kitoks. Intensyvus, jautrus, impulsyvus. Nepaklūstantis, ribas nuolat peržengiantis. Impulsyviai besidžiaugiantis, bet dar greičiau nusiviliantis. Mokykloje "nesimokantis", o namie – tarsi viską darantis "ne taip". Tingi, nemotyvuoti, užsiimantys nesąmonėmis. Tokie dažnai būna ADHD vaikai.

Tu myli, daug dėl jo darai, bet tai labiau švyti kaip pareiga, nei jauki meilė.

Ne?

Yra reikalų priimti kitoniškumą, o dar sunkiau yra visą tai pamėgti ir matyti kiaurai triukšmą ir gėrėtis.

kapiec…

… kokie nestandartiniai tie spektro vaikai šioje šabloniškoje sistemoje ir jie taip ryškiai išsiskiria. Jie ne tik veikia kitaip – jie jaučia kitaip, reaguoja kitaip, mąsto kitaip. Jų nervų sistema nefiltruoja informacijos taip, kaip dauguma. Jie sugeria viską vienu metu – garsus, emocijas, kūno pojūčius, nuotaikas.

Jie dažnai išvargina ne tik mokytojus, bet ir tėvus. Kartais – net erzina. Dažnai tampa nepatogūs. Ir nors tėvai gali mylėti savo vaiką, jie gali jo... ir nemėgti, nes patys, būdami spektre be diagnozės ir aiškumo, jaučiasi visiškai pasimetę, apsimaskavę irperstimuliuoti ne tik viso pasaulio, bet ir savų vaikų…

Ir čia tyliai kuriasi atskirtis…

Norisi ginčytis?

Nu pažiūrim…

Meilė ir „patinka“ – du skirtingi dalykai

Meilės sąvoka dažnai apipinta mitais.

Kad motina visada myli vaiką.

Kad tėvas visada didžiuojasi.

Tačiau realybėje yra daug pilkų atspalvių.

Šūdas…

Meilė gali būti pareigos, kaltės, ar net gėdos forma. Ji ne visada yra švelnumas ar priėmimas.

O „patikti“ – tai visai kita kategorija: tai reiškia mėgautis buvimu su vaiku, priimti jo autentiškumą, džiaugtis juo. Nu grynas kaifas, bežiūrint…

Kai vaikas netelpa į tėvų lūkesčių rėmus, kai jis per daug kalba (ilgai taraliuoja ir vis nieko nepasako), šoka (amžinai nenustovi vietoj), nenusėdi (a tu gali normaliai pasėdėt ir pavalgyt?), atrodytų "nieko nesimoko ir su visais ginčijasi"…

… kai vaiko nuolat per daug – meilė lieka, bet patinka – dingsta.

Ir tada atsiranda emocinis atstumas. Neaiškiai apčiuopiamas, bet vaikui labai jaučiamas.

Vaiko reakcija?

Vaikas nejaučia, kad yra nemylimas. Bet jis jaučia, kad yra nepriimamas. Kad kažkas su juo ne taip:
– „Ką tu vėl padarei? vėl išpylei?“
– „Nustok!“
– „Kiek galima!“
– „Tu nieko neklausai!“
– „Ką kiti pagalvos?! (šitai frazei galima prirašyti belekiek daug …)“

Toks vaikas neturi su kuo palyginti savo realybės ir jam belieka viena išeitis – pataikauti, prisitaikyti, amžinai tobulėti, kad galbūt kažkada pagaliau jis bus „geras vaikas“. Jis pamažu tampa labai jautrus kitų nuotaikoms, pradeda nuolat analizuoti, kaip atrodo, ką daro, ar tik neperžengia ribų. Ir tuo pačiu – nuo savęs atitolsta.

Taip atsiranda priklausomybė nuo kitų pritarimo.

O tėvai dažnai net nesuvokia, kaip stipriai vaikas tai jaučia.

Jie gali galvoti:
– „Aš dėl tavęs viską darau.“
– „Aš tau daviau stogą, maistą, rengiu, gerą išsilavinimą.“

Bet vaikas, ypač spektro, nori ryšio.

Artumo.

Nori, kad jį bliambački mėgtų. Nori būti malonus savo tėvui ar motinai. Jis kovoja dėl to, kad būtų matomas, net jei tėvai mato tik problemas.

Kodėl tai ypač aktualu ADHD vaikams?

ADHD vaikų nervų sistema yra nuolat stimuliuojama. Jie reaguoja daug stipriau į atstūmimą. Jie skausmingai jaučia atmetimą, net jeigu jis subtilus. Jie ieško ryšio per elgesį, net jei tas elgesys netinkamas. Jie bando būti geri, bet dažnai jų gerumas tėvams atrodo kaip triukšmas, užsispyrimas arba chaosas.

Jie dažnai gimsta šeimoms, kurios nežino, kaip priimti intensyvumą. Kuriose jautrumas laikomas silpnybe (gal tai nuomonė iš anų kartų?), o kitoniškumas – gėda. Ir tada tėvų "nemėgimas" tampa nematomas atstūmimas, kuris vaikui palieka žymę visam gyvenimui.

O mes gi irgi buvom ADHD vaikas…

Narpliodamas savų vaikų kitoniškumą, pastebi kontrastą… ir nustembi.. nejau buvai neįdomus net saviems? ne tik klasiokams ir kiemo draugams. Nejau nepastebimai įsisavinai kreivokos meilės ir rūpesčio supratimą?

Tie vėlyvos diagnozės labirintai…

Kai suaugęs gauni diagnozę, prasideda tarsi vidinis tyrimas. Narplioji savo vaikystę, bandai suprasti save ir aplinką kurioje prabuvai.

Kodėl buvai toks intensyvus ar išskridęs, emocionalus, kodėl nemokėjai susikaupti, iš kur tas nepaaiškinamas smalsumas, kodėl peržengei ribas, nepatiko taisyklės – nors niekada nenorėjai būti blogas. Kodėl užsidarei, kodėl galvojai, kad pasaulį saugiausia yra patirti per atstumą?

Ir tada ateina vienas iš sunkiausių suvokimų:

…kad galbūt tėvams tu nebuvai labai įdomus. Taip, gal jie turėjo savų rūpesčių, bet auginant savus vaikus suvoki: “it’s not that hard, net ir su tiek rūpesčių. Kaip bebūtų intensyvų, su jais vis vien įdomu. Jų toks įdomus vidinis kosmosas… nejau manasis buvo visisškai neįdomus?

Kodėl su manimi nebuvo įdomu? Nejau taip ir susikūrė mano paralelinis pasaulis, kur mano mama myli tėtį, jie nesibara, tėtis nėra impulsyvus ir mama nesislepia darbuos? Jie kartu ir mes kažkur vykstame”.

Ir kai šitą atrandi bei per save perleidi, tavo paties tėvystė (ar motinystė) ima “spiginti į akis” visai kitomis spalvomis. Pastebi, kiek daug šilumos tu dabar duodi savo vaikams. Kiek daug nori suprasti, išgirsti, būti su jais ne šalia, o kartu. Ir tada dar ryškesnis pasidaro tas vaikystės faktas: kiek mažai tave iš tikrųjų matė, bet kiek daug iš tavęs reikalavo.

Jie nelabai žavėjosi tavo mintimis. Neprašė pasidalinti, jų akyse nedegė smalsumas ir jie laukė, kada baigsi kalbėti. Balino akis, non stop taisė ir amžinai tave konsultavo, kaip geriausia kurti gyvenimą. Labai vertino darbštumą, bet kreivai žiūrėjo į poilsį. Tiek daug transliavo rūpesti ir nerimavimą, kad užaugus tenka atsimokyti šios meilės formos. Nerimauti.

Nes dėl tavęs nerimavo.

Kaip tau tokiam keistam, jautriam ir nepastoviam gyvensis?

Kuo daugiau jie nerimavo, tuo mažiau aš matomai savimi pasitikėjau…

Viską supranti ir racionalizuoja, bet vis vien sopa, kad neieškojo ryšio. Galbūt pačių resursai buvo išsekę. I get it.

Vėl racionalizuoju

Dar vienas “good skills” iš vaikystės.

Gal dėl savo jautrumo, nerimo, aktyvumo jiems priminėm pačius save? Maybe… Trigerinom? Maybe

Bandai suprasti, racionalizuoti, save užjausti, save palaikyti ir vis pajunti.

Tu tame vėl vienas…
Kai buvai vaikas – išgyvenai tai vienas.
Dabar, kaip suaugęs – išgyveni vėl vienas.

Tyliai. Nes dažnai su savo tėvais sunku apie tai atvirai pasikalbėti. Jie neprisimena, stebisi, nuoširdžiai matai, kad nesupranta…arba neigia, arba sako: „tai buvo normalu…gi visi kiek keistoki“.

Gal mamos autistės tada kitaip mylėjo? Tos kartos.

gal…

bet dabar…

…dabar gali būti kitaip.

ir čia aš sukaišiosiu skyrius tarp eilučių.

Spektras perskaitys…