ADHD ir auklėjimo stiliai. Kokį patyrei tu ir kuriuo dabar vadovaujiesi?
Visų pirma tavo ADHD, o tik po to tavo vaiko ADHD
ADHD yra neurobiologinė būsena ir ji neatsiranda dėl blogo auklėjimo. Tačiau aplinka, kurioje vaikas auga ir mokosi (apie tai bus sekantis tekstas), turi didelę įtaką tam, kaip stipriai pasireiškia jo simptomai.
Tėvų reakcijos, dienos struktūra, kasdieniai įpročiai ir emocinis tonas tiesiogiai veikia vaiko savijautą ir gebėjimą susireguliuoti. Tai reiškia, kad auklėjimas pats ADHD nesukuria, bet tam tikras auklėjimo stilius gali išryškinti ar sušvelninti simptomus.
Vis dėlto svarbu suprasti, kad net ramiausi ir empatiškiausi tėvai neišvengs situacijų, kai vaikas patiria sensorines perkrovas ar emocinius sprogimus. Vaikas su ADHD išliks jautrus aplinkai, garsams, spaudimui ar nuovargiui. Ne todėl, kad kažkas su juo „negerai“, o todėl, kad jo nervų sistema TIESIOG veikia kitaip.
Ramesnė, supratinga ir nuoseklesnė tėvystė padeda vaikui geriau suvokti kas dedasi jo vidiniame pasaulyje: jis mokosi atpažinti emocijas, supranta, kad reakcijos turi priežastį, ir kad jis nėra „blogas“ ar „taisytinas“. Tokie vaikai pamažu atranda savo stiprybes, labiau pasitiki savimi ir žino, kad net kai emocijos užvaldo visada galima sugrįžti į ramesnę būseną.
Tyrimai, tokie kaip „Relationship between Parenting Style and Risk of Attention Deficit Hyperactivity Disorder in Elementary School Children“, rodo, kad tėvystės stilius daro įtaką ADHD simptomų intensyvumui. Kai vaikas auga aplinkoje, kurioje daug kritikos, spaudimo ar bausmių, jo nervų sistema įsitempia dar labiau – kūnas gauna žinutę: „NESAUGU“ .
Tokioje aplinkoje vaikai dažnai gyvena su nuolatine įtampa ir baime būti nesuprasti. Jie bijo nuvilti, bijo, kad jų „per daug“, ir kad aplinka jų nemėgs. Dėl to jų emocijos tampa dar intensyvesnės, o bandymai apsisaugoti dažnai pasireiškia kaip pyktis, ginčai ir nepaklusnumas. Iš tiesų tai būdas pasakyti, kad jiems tikrai sunku. Patiems su savimi.
Kai tėvai sukuria aiškią, bet šiltą sistemą, kur ribos išlieka nuoseklios, o santykis – pagarbus ir švelnus, vaiko nervų sistema gali atsipalaiduoti. Struktūra ir švelnumas tampa tarsi dviem krantais, kurie padeda srauniai emocijų upei išlikti savo vagoje. Tokia aplinka moko vaiką priimti emocijas be gėdos, suvokti, kad jis nėra „blogas“, o tiesiog jo smegenys veikia kitokiu ritmu.
Tėvystė ADHD kontekste reikalauja ne griežtesnės rankos, o didesnio supratimo, kantrybės ir naujų įgūdžių. Tėvai mokosi reaguoti lėčiau, kalbėti aiškiau, pastebėti net mažus pasiekimus ir išlikti švelniems net tada, kai diena atrodo chaotiška. Aiški struktūra, nuoseklumas ir emocinis palaikymas leidžia vaikui pasitikėti savimi, mokytis iš patirčių ir net iš savo emocinių meltdown’ų.
ADHD dažnai yra šeimos patirtis. Dažnai vienas ar abu tėvai taip pat yra spektre, kartais diagnozuoti, kartais ne. Ir kuo geriau tėvai pažįsta savo ADHD, tuo saugiau jaučiasi jų vaikai. Kai tėvai pradeda dirbti su savo ADHD, namai keičiasi.
Būtent čia prasideda kalba apie nediagnozuoto ADHD formuojamus auklėjimo stilius, kai suaugusieji nesąmoningai kuria auklėjimo modelius, atspindinčius jų pačių kovas su dėmesiu, emocijomis ar net priklausomybėmis ir kitais sunkiais gyvenimo sprendimais.
Štai 5 auklėjimo stiliai ADHD kontekste
1. Nenuoseklus arba impulsyvusis (dažniausias)
Šis tėvystės būdas yra vienas dažniausiai pasitaikančių, ypač tarp tėvų, kuriems taip pat sunku išlaikyti dėmesį ir nuoseklesnę rutiną. Nenuoseklumą galima atpažinti iš to, kad taisyklės, ribos ir pasekmės nuolat keičiasi: vieną dieną tėvai reaguoja griežtai, kitą …viską leidžia, o trečią … pavargsta tiek, kad nebereaguoja visai.
Toks svyravimas vaikui sukelia didelę sumaištį. Jam tampa neaišku, ko tikėtis ir kas iš tiesų galioja. Kai aplinkos taisyklės keičiasi, vaikas praranda pasitikėjimą ne tik suaugusiųjų žodžiais, bet ir pačia struktūra. Reaguoja impulsyviau, ginasi, prieštarauja arba atrodo „nevaldomas“, kad pervargę tėvai pasiduotų.
Nenuoseklus auklėjimas stiprina ADHD simptomus, nes būtent aiškumas, pasikartojimas ir struktūra yra tai, kas tokiems vaikams padeda jaustis saugiau.
Be to, tėvų nenuoseklumas neleidžia įsigalėti jokiems pokyčiams – net ir geriausios technikos ar vaistai praranda prasmę, jei kasdienybėje nėra pastovumo.
Kad vaiko raidoje įvyktų teigiamas pokytis, ADHD tėvams svarbiausia yra išmokti nuoseklumo. Maži žingsniai, aiškūs ritualai, pasikartojantys dienos momentai. Visa tai kuria ramybę.
Kai tėvai išmoksta laikytis švelnaus, bet pastovaus ritmo, vaikas pamažu pradeda jausti, kad pasaulis yra nuspėjamas, o santykis – saugus.
2. Autoritarinis (griežtas ir baudžiantis) stilius
Tai auklėjimo forma, kai tėvai kelia aukštus reikalavimus, bet rodo mažai šilumos ar supratimo. Tokie tėvai dažnai vadovaujasi principu: „nes aš taip pasakiau, be kalbų ir pasitarimų.“ Jie siekia tvarkos ir kontrolės, tačiau dažnai klaidingai palaiko ADHD elgesį valios trūkumu ar neklusnumu.
Šiame stiliuje vaikai patiria daug kritikos, spaudimo ir bausmių (pasekmė yra ne tas pats kaip bausmė), bet mažai emocinės paramos. Iš šalies gali atrodyti, kad toks auklėjimas „veikia“, nes vaikas trumpam nurimsta ar paklūsta, tačiau iš tiesų čia įsijungia baimės reakcija. Griežtas tonas, grasinimai ar nuolatinė kontrolė sukelia vidinį nerimą, kuris blokuoja vaiko gebėjimą mąstyti, mokytis ir susikaupti.
Baimė įjungia „fight or flight“ (kovok arba bėk) reakciją, kai kūnas nusiteikęs labiau išgyvenimui, nei pažinimui ir dalyvavimui.
Susiaurėja dėmesio laukas, silpnėja atmintis, o emocijos užvaldo racionalų mąstymą. Tai reiškia, kad griežtumas tiesiogiai trikdo pažinimo procesus ir dar labiau apsunkina ADHD vaikų savikontrolę.
(o čia nuolatos nerimaujantys vaikai, negalintys patys nurimti, ieško visokiausių būdų “nuleisti emocijas”)
Be to, bausmės ADHD vaikams neveikia, nes jie dažnai negali kontroliuoti savo impulsyvaus elgesio taip, kaip iš jų tikimasi. Kai tėvai baudžia už tai, ko vaikas pats nesugeba suvaldyti, jis ima jausti gėdą, kaltę ir menkavertiškumą. Tokia patirtis ilgainiui virsta trauma, nes vaikas ne tik bijo klysti, bet ir praranda pasitikėjimą santykiu su tėvais.
(…geriausia pasekmė yra ne bausmė, o žalos atstatymas. Sulaužei? Sutaisyk. Įžeidei? Eik kalbėtis ir atsiprašyk. Pavogei? Grąžink… Atsiprašyk ir atkurk.)
Griežtas auklėjimas sukuria užburtą ratą: kuo daugiau kontrolės – tuo daugiau pasipriešinimo, o kuo daugiau baimės – tuo mažiau ryšio. Ilgainiui vaikas nebeieško paramos tėvų akivaizdoje, o santykis tampa kupinas įtampos ir abipusio nesupratimo.
3. Leidžiantis arba pernelyg atlaidus stilius
Kita dažna kryptis yra pernelyg švelnus arba „draugiškas“ auklėjimo būdas. Šie tėvai dažnai labai empatiški, jautrūs vaiko sunkumams ir nuoširdžiai nori suteikti jam ramybę. Jie vengia konfliktų, nuolaidžiauja, stengiasi išvengti įtampos ar liūdesio. Kartais atrodo, kad jie leidžia veiksmui tiesiog vykti sava eiga, tikėdamiesi, jog vaikas pats išmoks reguliuotis.
Iš pirmo žvilgsnio toks požiūris atrodo šiltas ir supratingas. Tačiau kai trūksta aiškių ribų, vaikui su ADHD pasidaro dar sunkiau. Kadangi jo savireguliacija natūraliai silpnesnė, be išorinės struktūros jis praranda kryptį: pasimeta tarp pasirinkimų, vėluoja, pamiršta, greitai pervargsta. Iš šalies gali atrodyti, kad jam „viskas leidžiama“, bet iš tiesų toks vaikas gyvena nuolatiniame vidiniame chaose ir nerime.
Tokio tipo tėvystė dažnai atspindi ir pačių tėvų vidinį nuovargį ar prarastą pasitikėjimą savimi. Galbūt jie patys kadaise nepatyrė tikro palaikymo, o gal nediagnozuotas ADHD ilgainiui iš jų atėmė gebėjimą siekti tikslų ir išlaikyti kryptį.
Baimė nusivilti savimi tampa tokia stipri, kad geriau visai nebekontroliuoti, nei rizikuoti būti „per griežtiems“.
Toks tėvystės stilius dažnai skatina vaiką pasiduoti, o ne bandyti dar kartą. Kai trūksta aktyvaus emocinio palaikymo – to „cheerleadingo“, kuris sako „tu gali, aš tave matau, aš su tavimi“, vaikas praranda tikėjimą savo pastangomis.
Jis ima manyti, kad užtenka tiesiog plaukti pasroviui, nes niekas nepadės jam atrasti vidinės krypties.
Empatija ir švelnumas išlieka būtini, tačiau jie turi būti derinami su aiškumu ir tvirta struktūra. Tik tada vaikas mokosi, kad meilė nereiškia VISKAS GALIMA, o saugumas. Ribos, kurios ne baudžia, o saugo.
4. Autoritetingas (šiltas, bet struktūruotas) stilius – efektyviausias
Šis tėvystės būdas laikomas sveikiausiu ir veiksmingiausiu tiek neurotipiniams, tiek ADHD vaikams. Autoritetingi tėvai geba derinti dvi esmines kryptis – aiškias ribas ir šiltą emocinį ryšį. Jie supranta, kad vaiko impulsyvumas ir dėmesio svyravimai nėra tinginystė ar nepaklusnumas. Tai yra tokia nervų sistemos ypatybė.
Toks požiūris keičia viską: struktūra čia nepatampa bausme, o labiau pagalbos ir saugumo forma. Tėvai kalba aiškiai, nustato ribas su pagarba, leidžia rinktis iš kelių galimybių, tačiau išlaiko stabilumą. Tai kuria nuspėjamą aplinką ir joje vaikas žino, kad už jo elgesio seka pasekmės, bet kartu jaučia, kad meilė niekada nuo to nepriklauso.
Šis stilius dažnai atsiranda po saugusių ADHD diagnozių, terapijų, daug pokalbių apie tai, kaip kam pasireiškia ADHD, naujos rutinos ir net pradėjus vartoti vaistus.
Autoritetingas stilius padeda vaikui pamažu kurti vidinį savireguliacijos pagrindą, nes tėvai jau supranta patys kodėl tai svarbu ir tai praktikuoja. Iš pradžių vaikai mokosi per tėvų pavyzdį (tonas, poilsis, maistas, struktūrrutina, šypsena ). Vėliau vaikas pats atpažįsta, kada jam reikia sustoti, pailsėti ar prašyti pagalbos.
Tokioje aplinkoje vaikai dažniau išsiugdo atsakomybę, savikontrolę ir pasitikėjimą savimi. Aiškios ribos suteikia jiems saugumo, o šiltas santykis drąsos augti. Tėvai tampa labiau vedliais, kurie mokina, kad net po blogiausio visada galima sugrįžti į ryšį.
5. Koučingo stilius + ADHD spec. žinios
Tai labiau šiuolaikinis požiūris, kuris yra paremtas naujausiomis ADHD žiniomis ir neuro principais. Jis remiasi autoritetingos tėvystės vertybėmis: pagarba, aiškios ribos, emocinis ryšys, bet labiau pritaikytas prie ADHD REALYBĖS.
Šis požiūris atsirado supratus, kad vaikui su ADHD neužtenka vien šilumos ar ribų – jam reikia konkretumo, spec rutinos, struktūros ir nuosekliai mokomų įgūdžių (dėmesiui suvaldyti, organizuoti, susireguliuoti, savarankiškumo ir saugumo).
Tokie tėvai NETEISIA IR NEGELBĖJA, o kaip ramūs treneriai padeda perprasti procesus step-by-step ir pritaiko aplinką prie vaiko gebėjimų, bet ne atvirkščiai.
Pagyrimai, pastangos, mažos pergalės ir žodiniai padrąsinimai tampa vaiko kasdienybe. Tėvai nebaudžia už klaidas, o moko, ką galima padaryti toliau, kaip pasiimti patirtį, reflektuoti ir judėti toliau.
Svarbiausia, kad ADHD tėtis ar mama tampa gyvu pavyzdžiu kaip gyventi su tuo realiame gyvenime ir tai vaikams labai padeda.
Vaikai su ADHD dažnai mokosi ne iš taisyklių, o iš elgesio, kurį mato kasdien. Todėl tėvų ramybė, kantrybė ir nuoseklumas nėra tik auklėjimo strategijos, tai labiau kaip terapinė aplinka, kurioje formuojasi vaiko gebėjimas susireguliuoti ir kurti ryšį.
Toks auklėjimo stilius nėra įgimtas ar „natūralus“ ADHD tėvams. Tam reikia specialių žinių ir palaikymo, todėl vis daugiau tėvų domisi ADHD tėvyste/mamyste (Russello Barkley ar Alano Kazdino ) ir ieško bendruomenių, kuriose jaustųsi ne vieni.
Nesijausk kaltas ar kalta…
ADHD tėvystė, o ypač mamystė, yra unikalus rinkinys iššūkių, kuris gali net patį švelniausią, kantriausią žmogų privesti prie negražios ribos.
(net 37proc ADHD moterų po gimdymo per pirmuosius penkerius metus jaučia stiprius depresijos simptomus…)
Tai kelias, kuriame vaikai veikia tėvus tiek emociniu, tiek buitiniu lygiu, o tėvų savijauta veikia vaikus. Užburtas ratas ir jis baigiasi su diagnoze ir ne vaiko diagnoze, o suaugusio diagnoze.
Diagnozė yra svarbu ne dėl mokyklos pasiekimų, bet dėl galimybės kurti (atkurti) šiltesnius santykius.
Vieniems būna gėda dėl kitoniškumo ir vengia visko, kas su tuo susiję, Nebijokite diagnozės, nebijokite kitoniškumo. Pažinkite save ir duokite pagaliau sau tą gyvenimą apie kurį svajojote nuo vaiksytės.
Nes ADHD vaikams reikia dėmesio, o tai gali duoti tėvai, kurie nebesėdi savo galvose ir savęs nebesigaili. Kurie veikia ir vis labiau savimi pasitiki.
Jei šiose eilutėse radai save ir nori aiškumo po savos diagnozės, nuoširdžiai kviečiu Spalio 25d. į Tranzitinius metus, kur pasakosiu ir dalinsiuosi visomis sukauptomis žiniomis ir praktiniais patarimais, kaip išjudėti iš ADHD nežinios.
